Kraunasi...

Švenčiausiojo Sakramento Adoracija

 

 

 

 

„Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi” (Mt 26, 38)

 

 

ŠVENČIAUSIOJO SAKRAMENTO ADORACIJA VYKSTA

Kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį nuo 11.00 iki 12.00 val.

Kiekvieną penktadienį prieš vakaro šv. Mišias nuo 17.00 val.

 

Adoracija

Adoratio – (lot. garbinimas, žavėjimasis). Ši maldos forma atsirado viduramžiais. Tuo metu žmonės retai priimdavo Komuniją. O ir šiaip buvo sunku dalyvauti ir suprasti, kas vyksta šv. Mišiose, nes dar nebuvo atgręžtų altorių (kaip dabar įprasta) – kunigai šv. Mišias aukodavo nusisukę, o be to visos maldos buvo lotynų kalba. Todėl pakylėjimo metu (tai yra tas šv. Mišių momentas, kai kunigas iškelia aukštyn Ostiją), žmonės troško kuo ilgiau matyti Jėzų. Taip ilgainiui šalia šv. Mišių susiformavo atskira malda – adoracija, kai Švč. Sakramentas (t.y. pats Jėzus Duonos pavidalu) pastatomas ant Altoriaus; dažniausiai – puošniame inde, kuris vadinasi monstrancija (lot. monstrare ).

Tai – nelengvas maldos būdas, nes atrodo, kad jis visiškai neliečia mūsų jausmų, emocijų. Norėdami geriau suprasti, kas yra adoracija, pažvelkime į draugystės pavyzdį. Vienas iš požymių, iš kurio gali spręsti, kad draugas yra tikras – gebėjimas tylėti kartu. Svarbiausia yra tai, kad ta tyla nesukelia nepatogumo arba noro žūtbūt ką nors pasakyti. Tyla adoracijoje yra labai svarbi. Daug žodžių čia nereikia. Svarbiausias dalykas, kurį adoruojantysis turi „daryti“ – tai būti. Kūno laikysena gali būti įvairi – galima sėdėti, klūpėti, gulėti kniūbsčia ir t.t., tačiau viską reikia daryti pagarbiai, nes adoracijoje, kaip jokioje kitoje maldoje, iš tikro esame Dievo akivaizdoje. Esame priešais Jėzų, kuris tikrai, realiai ir visas pasilieka tame baltame duonos paplotėlyje. Štai čia ir kyla šios maldos „sunkumas“, nes juslėmis tai neprieinama, o mes juk įpratę viską „pačiupinėti“, patirti.

Adoracijoje ne taip. Čia reikia pasitikėti, nes tik tikėjimu gali priimti tokį neįmanomą dalyką – pats Dievas – Galingasis, kuris savo Žodžiu viską sukūrė ir palaiko, Visagalis, prieš kurį lenkiasi kalnai ir jūros – Jis dabar priešais mane duonos paplotėlio pavidalu!

 

 Kaip melstis?

Adoracijoje veikiu ne aš. Adoracijoje veikia Dievas. Jis mane mato. Ir Jis, žinodamas, kas man geriausia (nes Jis mane geriau, nei bet kas kitas pažįsta), keičia mano širdį. Dievas gali veikti įvairiai – Jis gali leisti, kad aš kažką jausčiau, o gali ir aplenkti jausmus. Bet tai, kad aš nieko nejaučiu, anaiptol nereiškia, kad nieko nevyksta. Tad svarbiausia adoracijoje – būti ir leisti, kad Jėzus žiūrėtų į Tave, veiktų Tavyje. Ateini tam, kad pabūtum su Jėzumi, kad nieko nuo jo neslėptum, bet atsivertum, „nurengtum savo širdį“ ir leistum Jėzui meiliai žvelgti į Tave. Adoracijoje dažnai nebūna jausminių potyrių, bet tai nereiškia, kad Dievas neveikia Tavo viduje. Taip Jis mus moko kantrybės. Juk draugystėje be kantrybės ir ištikimybės – nė žingsnio.

 

 Ir dar kartą – kaip melstis?

Jeigu sunku visą adoracijos laiką tylėti, galima giedoti giesmes. Giesmės turėtų būti: a) nukreiptos į patį Jėzų; Reikėtų vengti giesmių „apie bites“. Ne todėl, kad jos blogos, bet dėl to, kad adoracija yra ypatingas buvimo su pačiu Jėzumi laikas; b) giesmės turėtų būti netriukšmingos (nebent išskirtiniais atvejais, kai organizuojami galingi šlovinimai prie išstatyto Švenčiausiojo) ir kreipiančios į susikaupimą, padedančios „irtis į gilumą“; c) giesmės turėtų būti nesudėtingos.

Dar galima melstis kartotine malda. Tam naudojame rožinį. Maldos pradžioje – persižegnojimas, po to „Tėve mūsų“, ir tada ties dideliais karoliukais galima melstis „Garbė Dievui“, o ties mažais – kartoti trumpus kreipinius į Jėzų: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“; „Jėzau, garbinu Tave“; „Ateik, Viešpatie Jėzau“; „Jėzau, pasilik su manim“; „Viešpatie, pasigailėk manęs“ ir pan. Geriausia melstis tokiu kreipiniu, kuris Tau yra labiausiai prie širdies tuo metu.

Ir šiaip – improvizacijai ir kūrybiškumui visada atvertos durys. Žinoma, pagarbos ribose. Tačiau laisvai galima netgi giedoti giesmes skirtas Marijai, arba melstis Rožinį. Kodėl? Todėl, kad būtent Marija buvo tobuliausia „adoruotoja“. Ji nešiojo Jėzų savyje, jos akys nuolat buvo nukreiptos į Jį. Ji geriau už kitus buvo į Jėzų „įsižiūrėjusi“. Tad šiomis giesmėmis ar maldomis, būdami Jėzaus akivaizdoje, galime stoti į Marijos mokyklą – mokytis žiūrėti į Jėzų, kaip ji tai darė.

 

 Kiek melstis?

Kiek adoracija turėtų trukti? Šiaip jau – būtų gerai laikytis taisyklės, kad nemažiau pusės valandos. Ne todėl, kad kažkas nustatė tokią taisyklę, bet grynai dėl mūsų žmogiškumo. Maždaug 10 min. užtruksime kol nurimsime, tada 10 min. galėsime ramiai pabūti su Jėzumi. Dar 10 min. užtruks įžangos ir pabaigos maldos. O jei dar giedosime kokią giesmę, ar melsimės maldą – tylos liks dar mažiau. O būtent tyla yra viena iš esminių adoracijos dalių. Jai visada reikėtų palikti laiko.

 ostija

Mąstyk manyje, Jėzau,

tada ir aš mąstysiu aiškiai ir šviesiai.

Kalbėk manyje, Jėzau,

tada ir aš kalbėsiu jautriai ir tiesiai.

Veik per mane, Jėzau,

ir kilnūs bus mano veiksmai,

šventi mano darbai,

ramybės kupinas poilsis.

Persmelk mane, Jėzau,

įsiskverbk į mano širdies gelmes,

kad visi manyje galėtų matyti,

kaip neapsakomai Tu mus myli.

Teresė Neuman

 


Kategorija Maldos


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-07

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt